Ilgai rinkausi ką šiam ketvirtadieniui gero pažiūrėti. Akys užkliuvo už neįtikėtinai įdomaus filmo plakato bei dar įdomesnio filmo pavadinimo. Filmas, kažkuo primena „Melancholia“ (2011), tačiau tik dėl milžiniškos planetos, matomos danguje. O šiaip visaip kaip skiriasi nuo Stiego Larsono kūrinio. Šis antrojo pasaulio variantas daug suprantamesnis, daug labiau artimesnis ir malonesnis nei „Melancholia“. Filme nėra nei daug dialogų, nei nuotykių ar siužeto posūkių, nes viskas pasakoma veiksmais ir emocijomis. Pagrindinė veikėja, kaip ji sako, yra ant ribos. Ji atstumtoji. Tačiau dėl visko kalta tik ji pati. Visa filmo istorija taip pat tarsi svyruoja ant ribos. Vis svarstai, kaip pasielgs mergina, kaip pasielgs sužalotas vyras. Kas ta kita Žemė? Ar yra joje gyvybė? Galbūt pati įsimintiniausia scena buvo bandymas susisiekti su antrosios Žemės gyventojais. Žiauriai nerealiai skambėjo balsas filmo pabaigoje, o tik tada atėjo suvokimas, ką tai reiškia. Nerealiai daug klausimų tada kirbėjo man, bet ne apie patį filmą, o apie savo Žemėje egzistavimo priežastį. Apie gyvenimo esmę. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tačiau filmas privers apie tai pagalvoti. Galbūt pagrindinis filmo klausimas žiūrovui toks ir yra: „Ką darytum sutikęs save patį?“ Nepaprastai giliai paliečianti, galbūt kada nors įmanoma istorija apie savęs atradimą. | |
0 Comments
Leave a Reply. |
Kategorijos
All
Archyvai
March 2015
|