Lietuviškas kinas dar toks jaunas ir nepatyręs. Idėjiški režisieriai pristato savo pirmuosius filmus ir leidžia visiems, Holivudu persprogusiems, kinomanams plėšyti, galabyti ir naikinti, kritikuoti jų darbą. Mykolas Vildžiūnas - vienas tokių režisierių, kuriam iš pažiūros, ne tiek ir svarbi ta kritika, dėl ko kyla noras, ją visai pamiršti. Rudenėjanti besileidžianti saulė nutvieskia mišką. Per aukštas žoles virš savęs iškėlęs dviratį bėga berniukas. Tokia nostalgiška nuotaika prasideda mistinė istorija. Retrospektyviai dėliojasi trisdešimtmečio Tado gyvenimo istorija. Matome jį ligoninėje, nors nei jis, nei mes nesuprantame to priežasties. Tadas pasimetęs, sutrikęs, jo gyvenimas - lyg keistas sapnas, kuriame dabartis susipina su praeitimi ir pagimdo naujus veidus ir nebūtas istorijas. Nesamasis laikas - tai visas laikas, išmetus 'dabar' laiką. Tas, kuris buvo ir dabar telikę tik išblukę prisiminimai, tas, kuris galėjo būti, bet nebebus dėl to, kas atsitiko. Tas pasimetimas laike gal yra pagrindinė Tado diagnozė. Jo palatos draugai - keistuoliai, žymintys ateitį ir praeitį. Koks puikus šioje sandūroje yra Rimanto Šavelio herojus. Visame filme gausu detalių, kurios savo prasme turi paskirtį istorijoje, gal dėl to net ir epizodinius aktorius atpažįstame ir norime pirštu rodyti į ekraną: "Pažiūrėk, pažiūrėk, juk ten...". Režisierius tarsi sako, kad ir tie praeiviai, kurie lyg šmėklos sliūkina šalia, mūsų gyvenimuose turi savo vietą. Filmą žiūrėti reikia iš toli, jis matomas tik atsisakius išankstinių nusistatymų, pasiduodant vaizdams ir nesamo siužeto vystymuisi ir kiekvienas gali sukurti savo interpretacijas. | |
0 Comments
|
Kategorijos
All
Archyvai
March 2015
|