Kiekvienas naujas vaizdas žmogaus mintyse kuria interpretacijas, įvairiausias nuomones, ieško palyginimų ar panašių prisiminimų. Šiais laikais meno kūriniai yra vertinami būtent pagal tai kokį įspūdį jie palieka. Nesvarbu, ar istorija įdomi ar jau matyta šimtus kartų, viskas yra dėl pirmojo įspūdžio. Žmogus supranta ką jis jaučia, bet paaiškinti tai tampa pernelyg sunku. Ir čia viskas tampa labai komplikuota. Pagarba, tikėjimas, nuostaba, susižavėjimas, palaima - visi šie žodžiai tokie banalūs, kad jau nebesinori jų vartoti, bet kartu jie yra tam, kad ir kiti galėtų pažinti tave. Štai kas bandoma vystyti trumpame švedų menininko Erik Brunger filme, kuris jau iš savo pavadinimo reikalauja interpretacijų. Kad ir kaip būtų keista, jų šiame filme daugybė. Daugybė nuomonių. Atrodo jie visi kalba apie tą patį. Kažką. Žmogų. Žmones. Dievą. Galbūt netgi nesvarbu apie ką, nes tai ką jie sako, yra taip vienoda. Tai pradedi suprasti, kai filmas baigiasi. Pats režisierius daro, tai kas jam būdinga - jis naudoja jau sukurtus video, lipdo juos, dėlioja, suteikia visai kitokio konteksto įspūdį. Kas paprastai atrodo, kaip dialogas, Erik Bunger filme tampa evangelijomis. Daugybė žinomų kino pasaulio žmonių bando tave kažkuo įtikinti. Tie patys žodžiai, tos pačios emocijos galbūt gali pasirodyti neįtikėtinai beprasmiškai, bet tai, kas slepiasi už jų, turbūt ir vadinasi evangelija. Žmogus kalba apie žmogų. Ir kalba tokiais žodžiais, kokiais kartais net religijoje nevartojama. Ar gali būti gražesnė ir įtaigesnė odė žmogaus esybei, asmenybei, kūrybai, veiklai. Filme kalbantys žmonės spinduliuoja tą pačią energiją, kurią jiems įkvėpė asmuo, apie kurį jie pasakoja. Taip ji pereina mums, kad siųstume tolyn ir aplinka pamažu šviesėtų. Toks poveikis yra tik tikros evangelijos. | Verta, nes poveikis tikrai stiprus. Tokius žodžius girdime apie žmogaus rasę. Rekomenduojama. |
0 Comments
|
Kategorijos
All
Archyvai
March 2015
|