Gėrio ir blogio kova yra šio pasaulio pagrindas ir mūsų egzistavimo esmė. Nuo seniausių laikų kūrėjai varijuoja šios kovos veikiamo pasaulio vyksmu ir didžiąją jų istorijų dalį vienija gėrio pergalė. Atrodo, kitaip ir negali būti. Gėris laimi visada. O jei nelaimi, tai ne todėl, kad blogis stipresnis, o todėl, kad pralaimėjimas yra pergalė. Pasakose gėrio ir blogio pusės visada buvo akivaizdžios. Žilabarzdis senelis asocijavosi su išmintimi ir teisingo kelio pasirinkimu, o štai pikta pamotė ar raguota burtininkė - su tamsiais burtais ir pikta lemtimi. Pasakos buvo kuriamos, kad vaikai išmoktų pasirinkti, kad nesivargintų pernelyg giliai užslėptų minčių atskleidimu, bet iškart matytų. Tokios buvo mano skaitytos pasakos. Dabar pasakose ragana nebūtinai bloga, o princesė - gera. Dabar pasakos visai nepasakiškos, greičiau realistiškos. Tokia yra naujoji režisieriaus Robert Stromberg „Miegančiosios gražuolės“ versija. Režisieriui šis filmas - režisūrinis debiutas, nors jis specialiuosius efektus kūrė tokiems filmams, kaip „The Hunger Games“ (2012) ar „Pan's Labyrinth“ (2006). Prasidėjus pasakų ekranizavimo vajui, nenuostabu, jog miegančioji gražuolė taip pat pasirodo kino teatrų ekranuose. Galbūt todėl, jog ji visą pasakos laiką pramiega, filmo kūrėjai nusprendė keisti pagrindinio veikėjo pozicijas ir į pirmąjį planą pastatyti piktosios raganos istoriją. Norėčiau pavadinti tai originalia strategija, tačiau daugiau veiksmo pasakoje ją tik sumenkina. | |
0 Comments
|
Kategorijos
All
Archyvai
March 2015
|