„Pasaulis – tai žmonės.“ Tai mes visi. Suaugę žiūrovai ir vaikai aktoriai. Ar priešingai? Žiūrovai aktoriai ir suaugę vaikai. Ar suprantame vieni kitus, ar klausomės? Naujasis lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas, pretenduojantis į prestižinių Oskarų apdovanojimą, atkreipia dėmesį į vaikus, jų problemas ir pasaulėžiūrą. Minimalistinio stiliaus dokumentinis filmas kuria pokalbį. Klausiama ir ieškoma atsakymų, pokalbis vyksta per veiksmus, mintys reiškiamos kūno kalba, o kartais klausomės tylos, kuri tampa dar reikšmingesniu dialogu. Būtent tyla, nejaukiai skambantys „Nežinau“, ar liūdnos vaiko akys – tai pagrindinės filmo įtaigos priemonės. Kad būtum laimingas, turi kažkur būti – televizijoje, kine ar kur kitur. Užtektų, jei tave pastebėtų senelis gatvėje prašantis išmaldos. Kalbinami vaikai yra laimingi, bet laimė pagal juos nėra absoliutus dydis. Galima būti ir laimingesniam. O laimę vaikams suteikia tėvai, žaislai, minkšta lova. Kad būtum laimingas pakanka dėmesio. Iš tikrųjų, tiek nedaug mažam žmogui reikia. Neturint to, belieka bėgti iš namų, slėpti savo mintis ir jausmus eilėraščiuose, pasakose – giliai pakasti žodžiuose, kad niekas nesuprastų apie ką tai. Įvykiai, kurie vaikams kelia džiaugsmą, mums atrodo tragiškai graudūs. „Kiek tavo gyvenime buvo gerų akimirkų? – O, milijoną tokių turėjau... 5 gimtadieniai.“ Vaiko pasaulis nuo suaugusio skiriasi per milijoną akimirkų, o iš tikrųjų vos keletas metų ir per juos požiūris į pasaulį pasikeičia kardinaliai. Kas gi atsitinka? Juk ne į kitą planetą išskrendame. | |
0 Comments
|
Kategorijos
All
Archyvai
March 2015
|